Kaip parašyti kalbą?

Atsistoti prieš minią žmonių ar net prieš pakankamai nedidelę auditoriją – nėra lengva. Nepatyrusiems oratoriams neretai stringa žodžiai, atsiranda jaudulys, baimė ką nors pamiršti, ko nors nepasakyti, todėl net ir tie, kurie ant scenos kalbėti lipa gana dažnai ruošiasi kalbą iš anksto. Tad kaip parašyti kalbą, kuri būti tinkama sakymui, vertinama klausytojų ir nesunki Jums? Atsakymas paprastas – reikia suprasti tai, ką sakote ir pasiruošti taip, kad būtų patogu žvilgtelėti jei ką nors primirštumėte. Be to, vien faktas, kad visada galėsite žvilgtelėti ramina ir padeda geriau pasirodyti.

Kaip ir kiekviename darbe, pirmiausiai naudinga pasiruošti planą, pagal kurį bus rašoma ir kalbama. Taip lengviau nenukrypti nuo temos, paprasčiau ją atskleisti ir sudominti klausytoją. Be to, pasirengus planą nesunku išlaikyti ir privalomą struktūrą, kuri turi būti labai panaši, kaip ir rengiant rašto darbą. Rengiant planą vertėtų apgalvoti ir savo kalbėjimo stilių, kuris kiekvienoje situacijoje gali būti labai skirtingas. Pavyzdžiui, pristatant savo mokslo pasiekimus, tyrimo rezultatus dėstytojams, mokslininkams ir kitiems ta sritimi besidomintiems studentams reikalingas oficialumas, naudinga vartoti ir terminologiją, tuo tarpu tai pristatant labai mažai šią sritį suprantantiems žmonėms terminologijos reikėtų prisivengti. Jei pristatote ką nors naujo, susijusio su pramogomis, oficialumas galbūt nereikalingas, čia gali pasitarnauti ir šmaikštumas, patirties pasakojimai. Taigi, atsižvelkite į tai, apie ką ir su kuo kalbėsite, o tada imkitės plano rengimo ir pačios kalbos rašymo.

Kaip parašyti kalbą, kuri būtų įdomi ir be aiškios struktūros – sunku pasakyti. Net ir profesionalams retai tai pavyksta, todėl visada siūloma pasirūpinti, kad kalboje būtų įžanga, plėtojama tema, pateikiami aiškūs pavyzdžiai, pateikiamos suprantamos klausytojams išvados. Be to, kai kuriais atvejais rekomenduojama nurodyti ir papildomus šaltinius, kuriuose auditorija galėtų papildomi pasidomėti apie Jūsų temą.
Įžangoje būtina nurodyti temą, kuria kalbėsite. Ją reikėtų įvardinti taip, kad klausytojams tikrai būtų aišku, nekiltų nesusipratimų. Be to, pirmoji kalbos dalis turi būti tokia, kad sudomintų, nes pirmas įspūdis vienas svarbiausių oratorystės mene. Galima sakyti, kad jei nesudominsite klausytoje pirmaisiais sakiniais, Jūsų kalba bus vertinama ne itin gerai. Taigi, rašydami, ruošdamiesi kalbai numatykite tai ir daug dėmesio skirkite būtent pradžiai.

Įžangos dalyje ar iš karto po jos įvardinkite ir savo kalbos tikslus. Tikslas turi būti aiškus, pateiktas be užuolankų, nes klausytojai mėgsta suprasti apie ką kalbama ir kodėl kalbama. Skirtingai nei rašant rašto darbą, kur tikslas gali būti aplipdytas sudėtingesniais terminais ir žodžiais, kalbos metu tai netinka.

Dėstomojoje dalyje turėtų išskirti kelios potemės, tarp kurių perėjimas turi būti aiškus, suprantamas. Netgi galima tai pranešti klausytojams, taip greičiausiai sugrąžinsite ar padidinsite jų dėmesį. Tačiau visos potemės turi būti susijusios tarpusavyje, neturėtų jaustis minties šuolio. Be to, daugeliu atvejų vertėtų būti pasiruošusiems bent porą pavyzdžių, padėsiančių lengviau suprasti temą ar jos dalį.

Kadangi klausymas yra sudėtingesnis nei skaitymas, vertėtų pabrėžti temą keletą kartų, taip pat, akcentuoti tai, kas svarbiausia, priminti svarbias dalis plėtojant temą, kad klausytojai nepaklystų žodžiuose, nesusimaišytų ir tikrai gerai Jus suprastų.

Baigiant savo kalbą, būtina pateikti bent kokias nors išvadas, atsakyti į sau keltą tikslą, priminti patį tikslą, keliamą problemą savo klausytojams, taip ir jie galės įvertinti, ar Jūsų kalba, pateikti faktai, spėjimai ar mintys padėjo išspręsti problemą, pasiekė keltą tikslą. Išvada neturėtų būti per ilga, neverta įsijausti ir išsiplėsti. Trumpai ir aiškiai pasieksite daugiau nei kalbėdami ilgai ir painiai.

Klausimą kaip parašyti kalbą gali papildyti ir klausimas, kokios apimties ji turėtų būti. Skaitant ir kalbant laiko skirtumas gali labai stipriai skirtis, tačiau įprastai 5 minučių kalbėjimui pilnai pakanka 700-800 žodžių teksto. Tačiau bet kuriuo atveju rekomenduojama garsiai, raiškiai ir neskubant perskaityti savo pasiruoštą tekstą ir patiems pasižiūrėti, kiek laiko tai truko. Taip susiorientuosite bent iš dalies.

Pasiruoštą kalbą vertą repetuoti balsu prieš veidrodį ar papasakoti savo šeimos nariams, taip bus šiek tiek lengviau kalbėti prieš auditoriją, sužinosite, kurios kalbos vietos kelia kokių nors rūpesčių, sunkumų, tad galėsite jas pakeisti ar skirti joms daugiau dėmesio. Verta žinoti, kad repetuoja savo kalbą net ir tie, kurie prieš didžiausiais auditorijas kalba kone kiekvieną dieną.

Geros kalbos parašymas – pusė darbo, todėl norint sužavėti klausytojus būtina turėti gerai paruoštą, įdomų tekstą, reikia aiškiai dėstyti savo mintis, o vėliau, turint geros kokybės paruoštukę, perteikti savo parašytą kalbą žodžiu nebebus taip sunku.