Kaip atsiranda medus? Medaus rūšys

Žinant, kad medus turi visą galybę teigiamų ir gydomųjų savybių kyla klausimas kaip atsiranda medus ir imama plačiau domėtis, kokios būna jo rūšys, kurių augalų medus yra skanesnis. Tačiau pradėkime nuo medaus atsiradimo, gamybos proceso.

Tai, kad medų gamina bitės – žino net darželinukai. Dar žinoma, kad bitės tūpia ant įvairių gėlių žiedų, siurbia nektarą, neša jį į avilį, o kas vyksta ten – žino tik bitininkai. Toliau dauguma jau temato galutinį produktą – stiklainį skanaus ir saldaus medaus. Ne viskas taip paprasta. Bitės surenka nektarą, jį nešą į avilį, kur kitos bitės jį perdirba. Liaudiškai kalbant – praryja ir vėl atryja, taip daugybę kartų. Tokio proceso metu į nektaro masę pridedama fermento.

Pirmuoju etapu iš nektaro pašalinama drėgmė (vyksta dehidratavimo procesas). Tuomet toks apdirbtas nektaras perkeliamas į vieną korio akelę, kurioje praleidžia keletą savaičių, per kurias formuojasi medus. Taip pat vyksta ir medų renkant ne iš nektaro, o iš lipčiaus. Iš pastarojo pagamintame meduje yra kiek daugiau baltymų.

Įdomu tai, kad vienu išskridimu bitė gali parnešti maždaug 50 miligramų nektaro, tad viena bitė per dieną išskrisdama apie 10 kartų (tam prireikia maždaug 10 valandų) gali parnešti vos pusę gramo nektaro į avilį. Tuo tarpu per visą savo gyvenimą viena bitė pajėgia transportuoti virš 5 kg nektaro, iš kurio avilyje gaminamas medus.

Kuomet jau aišku, kaip atsiranda medus, metas pasidomėti ir medaus rūšimis, skirstomomis pagal tai, iš kokių augalų medus renkamas. Išskiriami du tipai: monoflorinis ir poliflorinis medus. Monoflorinis medus yra toks, kuris surenkamas iš vienos rūšies augalų (bent jau didžioji dalis nektaro, pagal reikalavimus, ne mažiau nei 60 procentų), o poliflorinis yra tas, kurio gaminimui panaudoti įvairių augalų nektarai.

Viena populiariausių poliflorinio medaus rūšių – pievų medus, kuris surenkamas iš pievose augančių įvairių augalų. Tokiame meduje apstu C ir B grupės vitaminų, tad tai vienas geriausių pasirinkimų peršalimui gydyti. Be to, jo malonus skonis, geltona ar šiek tiek tamsesnė geltona, gelsvai rusva spalva.
Bene labiausiai vertinama monoflorinio medaus rūšis – liepų medus. Tai toks medus, kurio malonus skonis ir kvapas. Šios rūšies medus vertinamas ne tik dėl gero skonio ir malonaus liepų kvapų, bet ir dėl to, kad tai gana dažnai naudojamas medus bronchitui, anginai ar peršalimo ligoms gydyti. Todėl tokios rūšies medaus pravartu turėti namuose.

Dar vienas labai vertinamas, tačiau pakankamai retas – aviečių medus. Kaip ir dauguma medaus rūšių, jis tinka siekiant atsikratyti peršalimo ligų. Aviečių medaus spalva yra balta, neretai net skaidri, tačiau kvapas abejingų nepalieka, ypač jei mėgstate avietes. Skonis taip pat gana stiprus, malonus. Dėl šių savybių šis medus priskiriamas aukščiausiai klasei.

Dobilų medus sutinkamas dažniau nei aviečių. Taip pat yra baltas, tačiau daugiau į gelsvumą. Skonis malonus, švelnus, todėl puikiai tinka tiems, kuriems reikia didinti skrandžio sulčių rūgštingumą, padeda spręsti inkstų problemas. Šį medų vertina vyresni žmonės, taip pat tie, kurie nemėgsta aštrių kvapų ir skonių. Panašias savybes turi ir rapsų medus.

Pienių medus (kiaulpienių medus) – kartokas, tačiau itin skanus. Nors pačios kiaulpienės yra piktžolės, jų nektarų medus tikrai puikus. Be to, jį vertina ir bitininkai, kadangi iš pienių surenkama ir pagaminama gana daug medaus, kartais net 20% daugiau nei iš kitų augalų. Priešingai nei dobilų medus, šis padeda mažinti skrandžio rūgštingumą, taip pat malšina skausmą, palengvina kvėpimą. Auksinė medaus spalva traukia akį.

Grikių medus dažnai yra nuvertinamas. Vieniems jis neatrodo pakankamai skanus, kiti prisivengia dėl jo itin tamsios spalvos, gana aštraus kvapo. Tačiau grikių medus yra ypač naudingas sergantiems kraujagyslių, širdies ligomis, turintiems kraujotakos ar virškinimo sutrikimu. Netgi, grikių medus gali būti puiki priemonė greičiau atsigauti po kaulų lūžių, nes šiame meduje yra ir geležies, ir skatinamas audinių atsinaujinimas, todėl lūžusios vietos greičiau gyja.

Jau minėtas išskirtinis lipčių medus turi daugiau mineralinių medžiagų, sacharozės nei įprastas medus. Kadangi jis surenkamas ne iš nektarų, o amarų ir kitų vabzdžių išskyrų, augalų lapų ar spyglių išskirtų skysčių, jis lėčiau kristalizuojasi, yra gerokai tirštesnis. Tačiau nepaisant to, kad tai kitoks medus, jis taip pat labai naudingas žmonėms, jo vengti tikrai nereikėtų.

Kaip bebūtų, vis daugiau bitininkų renkasi sukti arba poliflorinį medų arba naudoja įvairiais priemaišas, papildomai maitina bites, todėl medus tampa nenatūralus. Žinant kaip gaminamas medus tai darosi nenuostabu ir kai per sezoną vienas avilys natūraliai pagamina ne tiek daug medaus, o įvairios bičių ligos ir kitos problemos dar labiau apsunkina bitininkų darbą, siekiama daugiau komercinės naudos. Dėl šių priežasčių rekomenduojama rinktis patikimus bitininkus, kurie siūlo galbūt ne tokį didelį kiekį, tačiau parduoda natūralų ir sveiką medų.